Buvo vakaras be laiko. Dangaus spalva priminė seną fotografiją, kurioje spalvos pamažu dingsta, bet atmintis lieka. Aš ėjau taku, kurį dengė lapai, drėgni nuo rūko. Oras buvo sustingęs, lyg žinotų, kad kažkas artėja. Priekyje iškilo bažnyčia. Jos bokštai kilo į miglą, o varpai tylėjo. Bet man pasirodė, kad jie manęs klausosi — ne garsais, o tylos svoriu. Kiekvienas žingsnis aidėjo per seną grindinį, tarsi laikas po truputį tirptų po kojomis. Aš įėjau vidun. Ten kvepėjo vašku, šalčiu ir kažkuo pažįstamu — tarsi prisiminimu apie ją. Prie altoriaus degė viena žvakė, nors niekas jos neuždegė. Jos šviesa virpėjo, kaip širdis, kuri dar nesuprato, kad plaka viena. Tada aš ją pamačiau.

Ji stovėjo prie lango, kurį dengė dulkės, pro kurias mėnulio šviesa byrėjo kaip pelenai. Jos akys buvo šviesos ir tamsos mišinys — jose buvo ramybė, kurią pažinau, ir atstumas, kuris skaudėjo.

„Tu vis dar čia?“ – jos balsas buvo toks tylus, kad labiau jį jutau nei girdėjau.

„Visada buvau,“ – atsakiau

Ji nusišypsojo taip, kaip seniau — šiek tiek liūdnai, bet tikrai. „Bažnyčios išlaiko aidus. Gal todėl mes vis dar girdim viena kitą,“ – tarė ji ir pažvelgė į varpų bokštą. Tada pasigirdo žemas dūžis — vienas, lėtas, tarsi iš vidaus. Varpai pradėjo skambėti be vėjo, be rankų, tik iš pačios tylos. Kiekvienas garsas buvo prisiminimas apie mus, ka esam nuveikusios. Jie grįžo ne garsais, o pojūčiais.

„Kartais man atrodo,“ – ji tarė, – „kad mes niekada neišėjom iš šitos vietos. Kad tiesiog užstrigom tarp laiko dūžių.“

Už bažnyčios durų buvo kapinės. Ten kryžiai ilsėjosi ramiai, be sielvarto — kaip ženklai, kad kažkas kadaise buvo, ir tai vis dar svarbu. Mes ėjom pro juos tyliai, nes atrodė, kad bet koks garsas gali pažadinti laiką. Staiga pradėjo snigti, nors dangus buvo juodas. Snaigės krito didelės, lėtos, ir tirpo ant jos plaukų. Aš ištiesiau ranką, bet ji nepasitraukė. Mūsų pirštai susilietė — trumpam, tarsi du pasauliai trumpai persidengtų.„Tu žinai,“ – pasakė ji, – „čia laikas nesiskaičiuoja. Čia viskas išliks, net jei mes pamiršim vardus.“

Varpai skambėjo vis tyliau. Kapinės tapo migla. Bažnyčia tirpo kaip prisiminimas, kurią sapnuoju jau trečią naktį iš eilės. Ji pažvelgė į mane dar kartą — paskutinį, arba pirmą, niekas nebeskyrė.

„Kai pabusi,“ – ištarė ji, – „dar kurį laiką jausi, kad manęs pilna ore. Bet neklausyk vėjo. Varpai kalba tik tiems, kurie bijo tylos.“

V&G