Pasaulis turi garsa,o as noriu girdeti tik tave. Gatves turi veidus, bet ne tavo akis. Viskas atrodo pažįstamą, bet be tavęs - lyg spalvos būtų išblukusios.Žmones sako,kad reikia laiko.Bet laikas kartais būna kaip stiklas - skaidrus, bet viską skaudina, kai bandai jį peržengti. Aš tave dabar jaučiu kažkur giliau, ten, kur niekas daugiau nepasiekia. Tu esi ten, kur mano mintys užstringa,kai pabundu naktį. Ten, kur širdis trumpam sustoja, kai pamatau ką nors panašaus i tave. 

Aš nesiteisinu. Aš tik butybė,kuri pavargo nuo savo pačios klaidų ir blogų pasirinkimų. Kartais padarau kažką iš nepilno proto ir blogo padaro sakančio šalia, kad taip daryti. Vėliau suprantu, kad del to galiu prarasti tai,kas man labiausiai svarbu. Tavo balsas vis skamba manyje. Kai būna labai tylu,girdžiu, kaip kažkur manyje vis dar kvėpuoji. Ir man atrodo,kad galbūt kažkur, tu irgi trumpam sustoji, pajautusi tą patį. Tu esi mano ramybės ir audros mišinys. Man trūksta tavo žvilgsnio, kai kalbi ir žiūri tuo pusiniu, truputį paslaptingu būdu.

 Skaudu,kai pagalvoju,kad tavo širdis ar tavo energija gali būti kitur. Pavydas.Skausmas.Ilgesys. Persipina.Noriu tavęs. Noriu tavo ryšio. Artumo. Noriu liesti tave iš lėto.. jausti virpesį. šiurpuliukus. tu mano energija. mano kvepavimas. Oras tarp mūsų atrodo per didelis. Pasaulis sustoja, kai esu su tavimi. Tai taip magiška. Mintys nuolat sukasi apie tave. 

Pagrok man vieną garsą.

Myliu tave besąlygiškai.