Kartais visata suveda sielas, kurios neturėtų susitikti — ne tam, kad būtų ramybė, o kad viena kitą pažadintų. Ji — Vandenis , aš — Liūtas. Mes kalbam per priešybes, bet tylim vienu ritmu. Kai ji žiūri — užgęsta mano liepsna. Kai aš liečiu — ji ima degti. Tai jungtis, kuri laužo pasaulius.

Ji — vanduo danguje, aš — ugnis po žeme.

Ji ieško tylos, o aš — deginu tylą, kad gimtų garsas.

Ji žiūri į pasaulį pro stiklo lęšį, o aš jį praryju akimis.

Ir vis tiek, kažkaip, mūsų sielos susitinka — ten, kur oras užsidega, o liepsna pradeda kvėpuoti.

Kai mes kartu jausmas, kai laikas lėtėja, o visata, rodos, trumpam sustoja stebėti.

Kartais atrodo, kad mes viena kitam per stiprios, per priešingos, bet kai akys susitinka — nieko kito pasaulyje nebelieka.

Gal čia ne suderinamumas. Gal čia prakeiksmas.

O gal tai pati gražiausia forma, gražiausia istorija kartu 🖤

                                                     
                                                                        Leisk atsiverti sielai. Saulė vėl kalbės.

FOREVER V&G