Kartais visata suveda sielas, kurios neturėtų susitikti — ne tam, kad būtų ramybė, o kad viena kitą pažadintų. Ji — Vandenis , aš — Liūtas. Mes kalbam per priešybes, bet tylim vienu ritmu. Kai ji žiūri — užgęsta mano liepsna. Kai aš liečiu — ji ima degti. Tai jungtis, kuri laužo pasaulius. Ji — vanduo danguje, aš — ugnis po žeme. Ji ieško tylos, o aš — deginu tylą, kad gimtų garsas. Ji žiūri į pasaulį pro stiklo lęšį, o aš jį praryju akimis. Ir vis tiek, kažkaip, mūsų sielos susitinka — ten, kur oras užsidega, o liepsna pradeda kvėpuoti. Kai mes kartu jausmas, kai laikas lėtėja, o visata, rodos, trumpam sustoja stebėti. Kartais atrodo, kad mes viena kitam per stiprios, per priešingos, bet kai akys susitinka — nieko kito pasaulyje nebelieka. Gal čia ne suderinamumas. Gal čia prakeiksmas. O gal tai pati gražiausia forma, gražiausia istorija kartu 🖤 ...
.jpg)
.jpg)
