Ji gyveno tarp pasaulių, kur laikas sustojo ties varpų aidu. Kiekvieną naktį ji grįždavo į tą pačią vietą — prie akmens laiptų, kur šviesa nesiekė žemės. Ten jos laukė Ji — ta, kurios akys degė kaip saulė po žeme, ta, kuri nebuvo nei gyva, nei mirusi. Mes abi tylėjome, nes žodžiai čia neveikė.  Tik rankos — dulkėtos, drebančios — galėjo liesti viena kita , tą vos juntamą ribą tarp meilės ir prarajos. Už mūsų , kapinėse, judėjo šešėliai: raganos, klūpančios prie kryžių, pabaisos su žmogaus balsais, šnabždančios maldas, kurių niekas nebenori girdėti. Bažnyčios varpai skambėjo atbulai, tarsi laikas trauktų atgal, o dangus juos stebėtų per stiklą.

Aš tariau jai tyliai, lyg iš sapno:

— Leisk atsiverti sielai.

Ir tada visa tamsa aplink ja suvirpėjo. Kraujas, žemė ir šviesa susiliejo į vieną kvapą, į vieną garsą. Tarp mūsų nebeliko nieko — nei kūno, nei baimės, tik begalinė jungtis, tokia senovinė, aistringa, kad net žvaigždės ją atpažino.

Kai rytas pabandė įžengti į šį pasaulį, varpai nutilo.

Iš rūko išniro mano balsas —
tylus, bet tvirtas:

— Saulė vėl kalbės.