Kai eini nuo vaikystės, savo mažomis kojelėmis numintu keliu. Sustoji. Ir nebežinai, kur eiti, ką daryti. Protą užlieja tamsa. Širdy lieka. Nelieka nieko. Tik maža. Viltį kurstanti ugnelė. Niekad neužgęstanti, vedanti tolyn, bet vien tik jos neužtenka. Gyvenimo prasmė dingsta. Svajonės tampa aukščiau už Everesto viršūnę, nors viskas buvo žymiai arčiau ir atrodė ranka pasiekiama. Mintys skrieja tokiu greičiu, kokiu dar niekad neskriejo. Ir jų vis daugėja, neduoda ramybės. Ramybės nebelieka. Sau lyg niekur nieko įsivyrauja sumaištis, chaosas. Šviesa tunelio gale užgęsta. Darosi vis blogiau. Kojos linksta. Padėti nebėra kam. Uždedi apsauginį skydą, stengies neparodyti, bet. Viskas veltui. Nepadeda. Pasiklysti gyvenime. Kelių lieka neb
e vienas, o šimtai, gal net tūkstančiai. O tas, kuriuo ėjai, ir buvo teisingas. Baigėsi. Kitos išeities nebėra, lieka tik rinktis. Ir kaip pasirinkti teisingą, čia toji vieta, kai vienas kelias baigiasi ir turi prasidėt kitas. Naujas. Praraja atsiveria taip greitai ir netikėtai. Niekas nebegali padėti, draugai lieka praeiviais. Nebežinai, kuo pasitikėt, kam viską išliet, tą gumulą susikaupusį gerklėj. Jausmai veržiasi lyg karšto vandens versmė. Nežinomybės skylė didėja. Klausimų atsiranda vis daugiau. Kodėl. Atsakymą žinau tik aš pati, bet kodėl, kai jų reikia jie dingsta? Susigyveni su nežinomybe. Tikies, kad rytoj bus geriau, bet viltis išblėsusi. Vienatvė prisideda. Gyvenimo nebelieka, tik egzistencija. Žodžio „aš“ nebėra, atsiranda tas, neaiškus žmogus, pažeidžiama būtybė. Ryte sapnai į galvą plaukia vienas po kito, atrodo, kad - viskas. Taip. Pasibaigė. Klydau. Vėl. Viskas tik blogiau. Matyti nenori nieko, daryti taip pat, bet turi. Ieškai savy to, ko trūko. Nerandi. Rankos nusvyra žemyn. Atsiranda. Pakeli galvą, šypteli. Gerai, dar šiandien. Nebe daug liko. Viskas bus gerai. Sąmyšis aplink, erdvės jausmo nebelieka, bendravimas per prievartą. Ir taip norisi užsirakint ir nebe išlyst, nes jau visko užtenka. Klausimai: Kas? Kaip? Kodėl? Atsakymų neduodu. Nereikia, manau. Užkerti viską sakiniu: „Man viskas gerai.“ nors viduj verda, pyktis maišosi po kojomis. Tvardais.Ir kenti visa šitą gyvenimo šuda kiekviena supistą dieną.