Buvo vakaras be pabaigos. Oras kvepėjo drėgme ir rūdžių alsavimu, o dangus kabėjo žemai, tarsi norėtų priglusti prie žemės. Aš ėjau keliu, kuris niekur nevedė, tik link bažnyčios, stovinčios vienišos ant kalvos. Jos varpai buvo sustingę — lyg laikas būtų nusprendęs čia ilsėtis. Bažnyčios langai žiūrėjo į mane lyg akys, kurios kažkada verkė. Iš vidaus sklido ne šviesa, o blanki šešėlių atmintis. Sakoma, kad kai varpai nutila, pasaulis trumpam pamiršta kvėpuoti. Aplink bažnyčią tysojo kapinės — tylos sodas, kur akmenys kalbėjo tyliau nei žmonės. Ant kiekvieno kryžiaus ilsėjosi metų dulkės, o vėjas kartais pasilenkdavo prie pavardžių, tarsi skaitytų jas su pagarba. Vienas kryžius buvo palinkęs, tarsi norėtų prisiglausti prie kito — kaip žmogus, ieškantis šilumos po mirties.Tolumoje varpas suvirpėjo. Ne garsiai — tik tiek, kad širdis sustojo sekundei. Sakoma, kad kai varpas suskamba be žmogaus rankos, kažkas iš ano pasaulio prabunda. Aš nejudėjau. Tik klausiau, kaip oras dūsta nuo tylos, ir kaip laikas, tarsi senas laikrodis, pamiršta judėti.Už bažnyčios buvo kalnelis, apaugęs juodais medžiais. Ten ilsėjosi viskas, kas buvo pasakyta, bet niekada neišgirsta. Kartais man atrodo, kad būtent ten, po šaknimis, gyvena tas kas man vaidenasi jau ilgą laiką. Jis šnabžda tamsoje, apie tuos, kurių nematome plika akimi. Kai užsimerkiau, mačiau juodą dangų, perpildytą tylos. Ir man pasirodė, kad ten, aukštai, kažkas vis dar klausosi.  Gal siela, kuri niekada neišėjo. Gal tik aidas, likęs iš senų laikų, kai žmonės dar tikėjo, kad varpų garsas gali sustabdyti audrą.Aš atsiklaupiau prie vieno kryžiaus ir pajutau, kaip šaltis perbėgo per pirštus. Tas šaltis buvo švelnus. Kai atsistojau, bažnyčia atrodė gyva. Varpai tylėjo, bet jų aidas dar skambėjo manyje. Ir aš supratau — ne varpai nutilo, o mes.